Šiuolaikiniame pasaulyje jauno žmogaus gyvenimas gali pasikeisti labai greitai. Karas, migracija, šeimos aplinkybės, persikėlimas ar būtinybė pakeisti mokyklą gali lemti, kad tenka palikti pažįstamą aplinką ir pradėti gyvenimą iš naujo – kartais kitame mieste, o kartais ir kitoje šalyje. Nauja kalba, mokykla, žmonės, taisyklės ir institucijos gali tapti rimtu iššūkiu.
Kaip tokioje situacijoje padėti jaunam žmogui? Kur baigiasi savanorio galimybės ir kada reikia profesionalios pagalbos? Ir ar mes patys žinotume, ką daryti, jei vieną dieną atsidurtume panašioje situacijoje?
Atsakymų į šiuos klausimus Lietuvos ir Lenkijos jaunimas ieškojo projekte „Plan B – Droga bez zmian“, kuris vyko 2026 m. rugpjūčio 17–23 d. Nowy Łupków, Bieszczady regione, Lenkijoje. Projekte dalyvavo 20 jaunų žmonių – po 10 iš Lietuvos ir Lenkijos – bei 4 grupių vadovai.
Projektą įgyvendino Fundacja „Dunajec“ – Pomoc Polakom na Kresach kartu su Lietuvos partneriu Rudaminos kultūros centru, įgyvendinant Lenkijos ir Lietuvos jaunimo mainų fondo finansuojamą projektą.
Pagrindinė projekto tema buvo savanoriška pagalba jaunimui, kuris dėl įvairių aplinkybių susiduria su staigiu šalies, gyvenamosios aplinkos ar švietimo sistemos pasikeitimu. Projekto dalyviai mokėsi atsakingai ir empatiškai padėti bendraamžiams, patiriantiems adaptacinių, socialinių ar mokymosi sunkumų.
Tačiau „Plan B“ turėjo ir kitą, ne mažiau svarbią prasmę. Projekto metu jaunimas svarstė ne tik, kaip padėti kitam, bet ir kaip pasirengti situacijai, kai pagalbos gali prireikti pačiam. Projekto idėja rėmėsi supratimu, kad šiandien savanoriu ir pagalbos teikėju esantis jaunas žmogus ateityje pats gali susidurti su staigiu gyvenimo pasikeitimu.
Todėl dalyviai kūrė savo „Plan B“ – praktinių žinių ir gebėjimų rinkinį, kuris gali būti naudingas netikėtai pasikeitus šaliai, mokyklai ar socialinei aplinkai.
Projekto programa buvo paremta neformaliuoju ugdymu ir mokymusi per patirtį. Lietuvos ir Lenkijos jaunimas dirbo mišriose grupėse, analizavo konkrečias situacijas, diskutavo, dalyvavo praktiniuose užsiėmimuose ir kartu ieškojo galimų sprendimų.
Dalyviai nagrinėjo jaunų žmonių poreikius naujoje aplinkoje, kalbėjo apie mokymosi tęstinumą pakeitus gyvenamąją šalį, konfliktus, agresiją, atskirtį bei savanorio atsakomybės ribas.
Svarbi projekto dalis buvo susitikimas su socialinės pagalbos srities specialistu. Jaunimas galėjo praktiškai aptarti visą pagalbos procesą – nuo pirmojo pokalbio ir problemos atpažinimo iki tinkamos institucijos ar specialisto paieškos.
Dalyviai taip pat rengė „Pagalbos mechanizmą“ – savanorio veiksmų modelį, apimantį pirmąjį pokalbį, poreikio atpažinimą, pagalbos kelio pasirinkimą, duomenų ir privatumo apsaugą bei tolesnį ryšį su pagalbos reikalingu žmogumi.
Vienas iš praktinių projekto metodų buvo sprendimų žaidimas „Pirmosios 30 dienų naujoje šalyje“. Jaunimas turėjo įsivaizduoti situaciją, kai žmogus patenka į visiškai naują aplinką ir per trumpą laiką turi spręsti daugybę kasdienių problemų.
Mokykla, dokumentai, santykiai su kitais žmonėmis, stresas ir nežinomybė tapo praktinėmis situacijomis, kuriose reikėjo priimti sprendimus ir numatyti jų pasekmes. Ši veikla padėjo pažvelgti į migraciją ar gyvenamosios vietos pakeitimą ne kaip į abstrakčią socialinę problemą, o iš jauno žmogaus, kuris pats turi pradėti gyvenimą naujoje vietoje, perspektyvos.
Dalyviai nebuvo tik parengtos programos klausytojai. Jie patys kūrė projekto rezultatus, dalijosi užduotimis ir prisiėmė atsakomybę už bendrą darbą.
Mišriose Lietuvos ir Lenkijos grupėse jaunimas rengė straipsnius projekto tinklaraščiui, vertė tekstus, juos redagavo ir tikrino. Paraiškoje buvo numatyta, kad tinklaraštyje bus skelbiama medžiaga lenkų, lietuvių ir anglų kalbomis.
Toks darbo būdas leido vienu metu gilinti projekto temą ir ugdyti komunikacijos, bendradarbiavimo, atsakomybės bei tarpkultūrinio darbo gebėjimus.
Bieszczady – dar viena mokymosi erdvė.
Svarbi projekto dalis buvo veiklos už mokymų salės ribų. Bieszczady kalnai tapo erdve integracijai, bendradarbiavimui ir mokymuisi per tiesioginę patirtį.
Kartu su gidu dalyviai leidosi į žygį į Tarnicos viršūnę. Žygio metu reikėjo ne tik fizinių pastangų, bet ir bendradarbiavimo, atsakomybės, gebėjimo prisitaikyti prie kitų grupės narių galimybių bei reaguoti į besikeičiančias sąlygas. Tai praktiškai atspindėjo pagrindinę „Plan B“ idėją – negalime numatyti kiekvieno pokyčio, tačiau galime mokytis jam pasirengti, priimti atsakingus sprendimus ir prireikus pasinaudoti kitų pagalba.
Jaunimas taip pat susipažino su Bieszczady regiono istorija, kultūra ir vietos tradicijomis. Dalyviai lankė geležinkelio muziejų po atviru dangumi, istorinį geležinkelio tunelį, tradicinę kalnų sodybą bei vietą, susijusią su medžio anglies gamybos tradicijomis.
Šių veiklų metu buvo atkreiptas dėmesys ir į vietos bendruomenių, visuomenininkų bei savanorių vaidmenį išsaugant regiono paveldą ir kuriant iniciatyvas, kuriomis gali naudotis kiti žmonės. Taip savanorystė buvo pristatyta plačiau – ne tik kaip tiesioginė pagalba žmogui, bet ir kaip veikla savo bendruomenės, istorijos bei kultūros labui.
Ne mažiau svarbus už edukacinę programą buvo Lietuvos ir Lenkijos jaunimo tarpusavio ryšys. Dalyviai nuo pirmųjų dienų dirbo mišriose grupėse. Bendravimas vyko lenkų ir anglų kalbomis, o jaunimas natūraliai padėjo vieni kitiems suprasti ir išversti reikalingą informaciją.
Bendri užsiėmimai, žygiai, kultūriniai pristatymai, muzika, teatras, vakaras prie laužo ir susitikimas su vietos jaunimu padėjo sukurti aplinką, kurioje integracija vyko natūraliai.
Projekte taip pat dalyvavo mažiau galimybių turintys jauni žmonės. Paraiškoje buvo numatytas jaunimo, susiduriančio su sunkesnėmis gyvenimo aplinkybėmis, gyvenančio mažesnėse vietovėse ar aplinkoje, kurioje galimybės dalyvauti tarptautiniuose projektuose yra ribotos, įtraukimas. Lenkijos grupėje taip pat buvo numatytas jaunimo iš globos ir ugdymo įstaigos dalyvavimas.
Svarbu tai, kad šiems dalyviams nebuvo kuriama atskira programa – jie visavertiškai dalyvavo bendrose veiklose ir kartu su kitais kūrė projekto rezultatus.
Po septynių bendro darbo dienų „Plan B“ tapo ne tik projekto pavadinimu.
Jaunimas geriau suprato, kad atsakinga savanorystė reikalauja ne vien noro padėti. Reikia mokėti išklausyti, atpažinti problemą, žinoti savo kompetencijų ribas ir suprasti, kada žmogui reikalinga specialisto ar institucijos pagalba.
Tačiau bene svarbiausia projekto mintis buvo kita:
šiandien aš galiu padėti kitam, o rytoj pagalbos gali prireikti man.
Gyvename laikais, kai ne viską galima suplanuoti. Kartais tenka pakeisti mokyklą, miestą, aplinką ar net šalį ir pradėti gyvenimą iš naujo. Todėl turėti „Plan B“ nereiškia žinoti, kas įvyks rytoj.
Tai reiškia žinoti, ką daryti, kai rytojus pasirodo visiškai kitoks, nei tikėjomės. Žinoti, kur ieškoti pagalbos, mokėti padėti kitam ir suprasti, kad sudėtingoje situacijoje neturime likti vieni.
Projektą „Plan B – Droga bez zmian“ kartu įgyvendino Fundacja „Dunajec“ – Pomoc Polakom na Kresach ir Rudaminos kultūros centras pagal Lenkijos ir Lietuvos jaunimo mainų fondo programą.
